- pliūptelėti
- pliū́ptelėti, -ėja, -ėjo 1. intr. smarkiai suduoti: Pliū́ptelės tau tėvas Krš. 2. intr. imti smarkiai lyti: Krito vienas lašas, antras, ir pliūptelėjo lietus kaip iš kibiro V.Krėv. Stepėje pliūptelėjo liūtis rš. 3. intr. staiga imti smarkiai tekėti, siūbtelėti: Nuliejamoji šaldytuvo anga atsidūrė po vandeniu, ir pro ją pliūptelėjo vanduo į laivą K.Bor. Net ašaros pliūptelėjo iš akių Vaižg. | Nuo įžeidimo kraujas smarkiai pliūptelėjo jam į veidą rš. | prk.: Pagaliau žmonių srautas pliūptelėjo pro Žaliakalnio vartus rš. 4. tr. šliūkštelėti: Paskubom pliūptelėjo į krosnį vandens stiklinę A.Vien. Pliūptelėjo ant nuodėgulių keletą kibirų vandens J.Avyž. Nagi pliū́ptelėk da pieno į tą košę Stak. 5. intr. NdŽ staiga imti greitai šaudyti: Pliūptelėjo kulkosvydžiai rš. ║ tr. paleisti pliūpsnį (šūvių): Pliūptelėjo visą salvę strėlių rš. 6. intr. staiga smarkiai pašokti (apie liepsną), staiga iškilti, išsiveržti: Žvakės liepsna pliūptelėjo į viršų rš. Pliūpt ugnis pliū́ptelėjo, i sudužo cilindra Jnš. Kai vyras, paėmęs nuo žemės, į ugnį pasiautė kibirą, nuo ugnies pliūptelėjo dideli kamuoliai garų ir dūmai A.Vencl.
Dictionary of the Lithuanian Language.